malkius

mal̃kius, -ė smob. (2) DŽ, BŽ128 žr. 2 malkininkas: Vežimą pasidaręs kap tikrų mal̃kių, ir veža šakalius parduot Gs. Bevažiuodami sutikom kažkokį mal̃kių grįžtant su malkoms Žvr.